Alaus virimo (kūrimo) menas
Alų gali bandyti virti kiekvienas, tačiau pagaminti gero skonio, aromatingą gėrimą yra savotiškas menas. Ne kiekvienas alus susilauks pripažinimo ir vartotojų noro dar kartą jo paskanauti.
Alus žinomas jau daugiau kaip 7 tūkstančius metų. Dar senovės Egipte ir Mesopotamijoje šis gėrimas buvo vertinamas ir net savotiškai garbinamas - netgi būta alaus deivės. Babilono karalystėje pradėti maišyti skirtingi ingredientai, siekiant rasti naujas alaus rūšis.
Per amžius keitėsi alaus virimo technologijos, buvo ieškoma naujų skonių, aromatų, kuriamos naujos alus rūšys. Visgi pagrindiniai alaus ingredientai liko tie patys: vanduo, krakmolo šaltinis fermentacijai (paprastai salyklas) ir mielės.
Šiandien kažkodėl manoma, kad visagalė reklama gali sukurti stebuklą ir bet kurį alų paversti geidžiamu arba priešingai - „įkalinti" parduotuvių lentynose. Taip sakantys tarsi teigia, kad visos alaus rūšys bei skoniai vienodi ir tik nuolatinis vartotojų įtikinėjimas nulemia jų pasirinkimą. Deja, toks požiūris visiškai nekreipia dėmesio į vartotojų poreikius, skonį ir pageidavimus ir gali būti klaidinantis. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia - atnaujinus „Kalnapilio Grand" alų, patobulinus jo receptūrą, šio gėrimo pardavimai išaugo 6 kartus. Žinant, kad Lietuvoje yra 2 milijonai suaugusių gyventojų, galima sakyti, kad per pusę metų kiekvienas iš jų bent kartą jau paragavo šio atnaujinto alaus.
Norint sukurti naują alų, reikia atlikti daugybę darbo, siekiant išgryninti skonį ir aromatą. Ieškoma naujų žaliavų, keičiamos gėrimo brandinimo sąlygos, temperatūra, virimo trukmė. Kiekvienas tarpinis variantas ragaujamas, siekiant įvertinti, kuo dar būtų galima pagyvinti gėrimo skonį ir suteikti jam išskirtinį aromatą.
"Kalnapilio" aludaris Ričardas Barakūnas pasakoja, kokios svarbios yra detalės: "Alaus skonį sudaro daug niuansų. Pagrindiniai - kartumas, jaučiamas liežuvio gale, saldumas, jaučiamas liežuvio viršūnėlėje, ne mažiau svarbūs rūgštumas ir saldumas. Šie elementai turi būti kruopščiai subalansuoti - nei ragaujant, nei nurijus, nė vienas komponentas neturi dominuoti." Kopenhagos alaus akademijoje tokių subtilybių mokantis kitus aludarius, R.Barakūnas šypteli: "Dažniausiai, ragaujant alų, apie tokius niuansus vartotojas negalvoja, tačiau būtent jie lemia, ar šio alaus žmogus norės paragauti dar kartą.
Siekiant išgauti ypatingą skonį, aludariai išbando įvairiausių žaliavų ir produktų galimybes - ryžius, kukurūzus, skirtingas salyklo rūšis. Kokių įdomių sprendimų galima sugalvoti, rodo alaus "Kalnapilio Trys salyklai" idėja, kuriam virti naudojamas šviesus, paskrudintas ir degintas salyklai. R.Barakūnas teigia: „žmonės mėgsta tą alų todėl, kad jis ypatingo skonio ir jokia reklama nepriverstų gerti šio alaus, jeigu jis nebūtų malonus."
Parengė Kęstutis Montvila